Varšuva>Budapeštas>Mokykla

2011.02.09

Skrydis lėktuvu į Lenkiją nebuvo jau toks linksmas kaip man išliko atminty skrydis lėktuvu į Ispaniją. Lėktuvas buvo gan mažas ir dar pradžioje sulaukėme neaiškių kratymųsi, nieko baisaus, tiesiog nemalonu. Pilotas matyt buvęs akrobatiniu skrydžių čempionas.

Šiaip jau kelionė trumpa, 1h25min tikrai neužtruko. Vaizdas pakilus virš debesų yra neapsakomas, tikiuosi pagauti kokį vaizdą skrisdamas iš Varšuvos į Budapeštą. Fotoaparatas su krepšiu bus paslėptas po kėde ir tada kai visi mažiausiai to tikėsis *KLIK*.

Pats Lenkijos oro uostas taip pat gražus, tik labiau iš modernios pusės. Dideli langai, pro kuriuos skrenda tonos spindulių, daug įvairesni žmonių veidai....bet jokio wi-fi ir matomų rozečių prie kurių galėčiau bent telefoną trumpam pajungti krautis.

Tiesa, dar Lietuvos oro uoste buvo įdomus vaizdelis, Žalgirio komanda atkeliavo skristi į sekančias rungtynes Kalnietis netoks žemas kaip atrodo ir Mačiulis toks pats nepiktybinis iš veido.

Sekančio skrydžio dar teks laukti apie dvi valandas... Vis dar nejaučiu to jaudulio kurį logiškai gal ir turėčiau jausti – išvažiavau į kitą šalį 5 mėnesiams ir neteks greit grįžti, pamatyt šeimos ar draugų.

Skrydis iš Lenkijos į Budapeštą....Varšuva, naktį, iš aukštai atrodė....taip pat neapsakomai. Deja greit pakilome taip aukštai, kad nebuvo matyti jokių šviesų apačioje kartu tą akimirką supratau, jog nuotraukų neišeis padaryti pro langą. Tad mėgavausi užkandžiu, knyga ir pagaliau tinkamai veikančiu muzikos grotuvu.

Buvo malonu klausytis Ispanų grupelės sėdinčių greta, prisiminiau kodėl man taip patinka Ispanija, visi jie su šypsenom, moterys iš pirmo žvilgsnio pasirodžiusios niekuo ypatingos, vos prasižiojusios tampa gražuolėmis. Sekunde pagalvojau, jog nusileidęs išlipsiu Ispanijoje. Galėčiau kelis blogus prirašyt apie tai ką prisimenu iš Viveiro, tai turbūt mano svajonių miestelis gyvenimui.

Nusileidus tiesiog susiradom lagaminus ir taksi, nenorėjom jau nei kur nors vaikščiot nei ką. Pirma judant nuo oro uosto link mokyklos šnekėjome apie tai, kaip panašu į Vilniaus užmiesčius ir kampus, bet kuo giliau į miestą tuo labiau stebėjausi, kiek gražių bažnyčių, kaip kiekvienas namas turi bokštus ir aplamai kaip visas miestas atrodo kaip Vilniaus senamiestis. Pervažiavus MILŽINIŠKĄ tiltą, kurį apšviečia turbūt milijonas lempučių, žandikaulis nukrito žemyn pamačius didžiules uolas vidurį miesto ir kažkokių statinių liekanas ant jų, nieko tokio įspūdingo mieste dar neesu matęs. Būtinai ten eisim, ir būtinai bus nuotraukų.

Taigi, atvykome pagaliau į IBS. Jau sustojus prie vartų pamačiau jog įėjimas atrodo taip kaip nuotraukose, senovinis pastatas su gražiais bokštais. Truputį užtrukome ieškodami atskiro įėjimo į bendrabutį, kol pasidavėm ir įėjome pro pagrindinį mokyklos įėjimą. Įėjus pastebėjome sėdint keletą žmonių ir pasiklausėme kur rasti įėjimą į bendrabutį, mus pasiuntė į dešinę puse koridoriumi ir einant koridoriumi tikrai išsigandau. Bendra koridoriaus būsena sukėlė daug abejonių apie tai, jog kambariai atrodys taip gerai kaip fotografijose. Bet pasirodo mes nenuėjome pakankamai toli, ir mus nuvedė iki koridoriaus galo, kur atidarius duris vaizdas visiškai pasikeitė.

Vienintelis žmogus paliktas tvarkyti bendrabučio reikalus 21 valandą vakaro, buvo žmogus nemokantis angliškai. Jis mus nuvedė į mūsų kambarius, atidarė duris su kortelėmis bet jų mums nedavė.

Pirma pagalvojau, kad mano kambariokas miega, kambarį visiškai tamsu ir aplink tyla. Įjungus šviesą pamačiau, kad kambarioko daiktai kambarį, bet jo nėra. Pirmas dalykas ką nuveikiau tai išsitiesiau ant lovos, nuostabus jausmas po tokios sunkios dienos tiesiog kristi į lovą. Išsikroviau dalį daiktų ir pabandžiau prisijungti prie interneto, neradau jokio veikiančio wi-fi, ir žinojau, kad turėtume turėti savo asmenines korteles tad su Karolina nudrožėme atgal į priimamąjį. Deja vyro anglų žinios nei kiek nepadėjo, sugebėjome suprasti, kad kortelės bus sutvarkytos tik kitą rytą, kai ateis kas nors kitas ir jis man surašė pora wi-fi ir jų slaptažodžių. Deja internetas kambarį toliau atsisakė dirbti, nei kabelis nei wi-fi neveikė, tad nusprendžiau kristi atgal lovon, pažiūrėti Scrubs ir miegoti.

2011.02.10

Sekantį rytą atsibudus vis dar jaučiau, jog man per karštą kambaryje. Išėjau į balkoną, pasimėgavau puikiu gaiviu oru ir saulute. Dabar Budapešte oras, tarsi spalio pradžioje Lietuvoje, mano mylimiausias...na šis arba dar ankstyvesnis ruduo kai saulė ne tik šviečia bet ir šildo, bet ne tiek, kad negalėtum pasivaikščioti savo malonumui. 

Kambarioko vis dar nėra kambarį, tad nusprendžiau įšoktį į dušą....nustebau, kad duryse į vonią yra spyna, bet nėra rakto, kaip vėliau sužinojau iš žmogaus atsakingo už bendrabutį, niekad niekam net nešovė klausimas „kur galima rasti raktą užrakinti voniai?“. Išsikroviau dar vieną dalį daiktų ir susirašiau su Karolina. Nusprendėme nueiti susitvarkyt smulkmenų ir užkąsti ką nors pusryčių. Išsiaiškinau jog internetas neveikia būtent tame kambaryje kur gyvenu, tad man pasakė, jog jei noriu galiu keisti kambarį(kitokiu atveju matyt internetas ir neveiktų) ir buvo duotas net pasirinkimas su kokiu kambarioku norėčiau gyventi, man buvo patarta neapsigyventi su kazachstaniečiu nes tam aukšte daugiau rusakalbių ir jie gali būti labai garsūs. Galų gale nuėjome iki mažos parduotuvėlės netoli mokyklos. Kaip mažas vaikas nustebau pamatęs ir supratęs, kad gėrimų ir saldumynų pasirinkimas bus gan platesnis, sekunde pagalvojau, kad radome tą skaniąją tamsią fanta kurią pardavinėjo kažkada trumpam Lietuvoje. Bet tai nevisai ta fanta..dar lieka išbandyti Cherry Coke....nesmerkit. Nusipirkome fantos ir pora kinder batonėlių. Vėliau pasivaikščiojome iki vieno iš mažesnių prekybos centrų Budapešte, kad išsikeistume likusius eurus į forintus. 

Prekybos centras primena CUP savo dydžiu ir išdėstymu, bet parduotuvėlės atrodo pigesnės. Užtat galima rasti mažų parduotuvių kurios pardavinėja tik vaisius, paruošta ar žalią mėsą. Ir pačiam centre labai gražiai įsirengę keli restoranai kuriuose vos nesusigundėme pavalgyti, bet nusprendėme atidėti tai kelionei į didesnį prekybos centrą kur pasirinkimas restoranų bus didesnis nei 3.

Turėjome dar užsukti pas Etelka – moterį atsakinga už Erasmus studentus. Pasišnekėjome apie kelionę apie tai ką greitu laiku turėsim nuveikti ir atidavėm jai nuotraukas padaryti studentų pažymėjimams. Nustebau, kai pasakė jog pažymėjimai bus paruošti tą pačią dieną iki 17 valandos.

Jau buvo 14 tad nusprendėme nekeliauti iki prekybos centro nes nebūtume spėję atsiimti pažymėjimų, kadangi atsitiktinai, vieta kurioje turime atsiimti pažymėjimus taip pat veikia tik iki 17.

Tad aš nusprendžiau per tą laukimo laiką persikraustyti pas savo naują kambarioką - Turką. Greit susimečiau daiktus ir persikėliau. Įėjus į kambarį iškart pamačiau sėdint kambarioką. Iš pirmo žvilgsnio pasirodė kaip įdomus žmogus, bet po minutės pokalbio, supratau jog jis nemoka angliškai. Pasitaisau, jis vis dar atrodo kaip malonus, įdomus žmogus, tiesiog kalbos barjeras neleis man jo pažinti, bent jau gerai pažinti, kadangi kažkiek angliškai jis supranta. Jis gan greit atlaisvino vietos ir man pasidėti kompiuterį ant stalo, bet aš tik išsikroviau daiktus ir nudūmiau atiduoti Karolinai jos HDD ir pasiskųsti dėl kambarioko. Mes vis dar nebuvome pavalgę tad nusprendėme nueiti į pirmą aukštą ir paieškot atidaryto restorano, bet deja jis atsidaro tik nuo 14 dienos, nuo mokslų pradžios. Kelioms minutėms buvau išsigandęs, kad kambarį yra tik vienas kabelis ir vienu metu galės tik vienas žmogus naudotis internetu, bet grįžus pamačiau jog yra du kabeliai, tad pagaliau pasinaudojau internetu, pašnekėjau su mama ir truputį po 16 sutarėme su Karolina nueiti atsiimti pažymėjimus ir keliauti link prekybos centro. Pirma ketinome pabandyti tramvajais nusigauti iki prekybos centro, bet galų gale nusprendėme tiesiog nueiti pėsčiomis. Turiu pasakyti, kiekvienas pastatas Budapešte yra kuo nors įdomus. Tokie namai kurie pas mus iš išorės atrodo prieinami tik turtuoliams ir yra statomi tik miesto pakraščiuose čia statomi vidurį miesto ir juose yra butai. Pagaliau priėjus, kaip mums buvo pasakyta „Didžiausią prekybos centras Budapešte“, nustebome, nes pakilus taku radome tik dar vieną saują pigių parduotuvių kurios labiau priminė turgų. Bet pasirodo ne ten nuėjome, apačioje radome įėjimą į tikrąjį centrą ir tada jau teko truputį nustebti gerąją prasme. Prekybos centrai vadinasi Mamutas 1 ir Mamutas 2. Matyt Mamutas 1 buvo pastatytas anksčiau dėl to taip keistai yra 1 ir 2. abu pastatai milžiniški, kiekvienas aukštas ir taip yra didelis o kiekvienam iš pastatų yra po 5 aukštus. Net neapėjome viso prekybos centro, nebuvome tam nusiteikę, radome restoraną ir pagaliau užkandome. Praktiškai ilgiau nei parą nieko normalaus nevalgėme. LABAI keistą man asmeniškai pasirodė, kad greičiausiai visuose, ar daugumoje restoranų galima rūkyti viduje, prie stalo. Mums irgi buvo atnešta peleninė, nors jos net neprašėme. Nemėgstu, labai nemėgstu rūkymo, ačiū dievui, kol valgėme nelabai kas rūkė arti mūsų.

Pavalgę dar greit apsipirkome maisto parduotuvėje ir grįžome į bendrabutį.

Vėlgi jaučiuosi pavargęs ir greičiausiai baigęs rašyti šitai iškart virsiu į lovą. Čia jau 12 valandų nakties, tai reiškia mano organizmas jaučia jog jau 1 valanda nakties.

Įpusėjęs šį įrašą maniau, kad jis bus ilgas, bet dabar negaliu patikėti, kad baiginėju trečią puslapį. Tad tiek dabar. Įkelsiu ir pakoreguosiu nuotraukas ir darbas baigtas šiandienai.